Kas tas parkouras?

„Ribos egzistuoja tik žmogaus mintyse, o tikrovėje jų nėra. Yra tik kliūtys, kurias įmanoma įveikti“, – štai taip ekstremalaus sporto guru Martinas Skripinas apibūdina judėjimo meną „Le parkour“.
 Išvertus iš prancūzų kalbos, šis žodis reiškia „kliūčių ruožą“.
Kliūtys – viskas, ką regime gatvėse: namai, sienos, turėklai, borteliai, kiti statiniai.

Žmonės, užsiimantys parkouru, vadinami treiseriais (išvertus prancūzišką žodį „traceur“ į lietuvių kalbą, jis reiškia – „žmogus, atveriantis naujus kelius“).

Pagrindinė šio judėjimo meno idėja yra kuo greičiau ir originaliau įveikti kliūčių ruožą, naudojantis tik savo fiziniais gebėjimais.

Lietuvoje parkouras atsirado vos prieš porą metų, nors pasaulyje žinomas nuo 9-ojo dešimtmečio. Vienas pirmųjų treiserių Lietuvoje – Tomas Gudėnas – treniruojasi daugiau nei metus ir tikina, kad parkouras skiriasi nuo kitų ekstremalių sporto šakų – čia svarbu ne tik fizinė jėga, bet ir žmogaus protas, judėjimo meno filosofija.

„Mes ne šiaip šokinėjame stogais ir laipiojame turėklais. Mūsų tikslas – lavinti savo fizinę ir dvasinę būseną. Įveikęs kliūtis kelyje, žmogus gali susidoroti ir su gyvenimo iššūkiais.“

Parkouro judėjimo menas turi savo filosofiją, tačiau treiseriai mano, kad treniruodamasis kiekvienas kuria ir savo filosofiją. Parkouras lavina fantaziją, mat kiekvieną kartą kliūtį norisi įveikti vis kitaip. Tomas Gudėnas pastebi, kad, tobulinant parkourą, jam lengviau įveikti ir kasdienes problemas, nes gali sugalvoti daugiau nei vieną išeitį: „Aš įgavau daugiau pasitikėjimo savimi. Dabar nebebijau dalykų, kurie gąsdino anksčiau.“

Parkourą propaguojančio žmogaus fantazija visą laiką veikia. Eilinis praeivis atkreips dėmesį į kokį nors pastatą, jeigu jis bus gražus, tuo tarpu treiseris pastebės įvairias detales – įdomius turėklus, kuriais galima užlipti, ar sieną, kurią galima peršokti.

Parkouro judėjimo menas turi Rytų dvikovų, alpinizmo, akrobatikos elementų.

Ne kiekvienas supras, ką šneka treiseriai, nes kiekvienas judesys turi savo pavadinimą. Yra daug specialių judesių, tačiau svarbiausia išmokti pagrindinius, o sudėtingesnius galima mokytis tik vėliau.

Svarbiausias judesys yra pasiskolintas iš Rytų dvikovų – tai vadinamasis kūlverstis per petį. Jis atliekamas šokant iš aukštai, kad sušvelnintų nusileidimą ir nesužeistų žmogaus.

Kitų triukų pavadinimai skamba originaliai, tačiau nusako judesio esmę. Pavyzdžiui, „katės pašokimas“ (angl. „cat leap“) – šuolis ant sienos, rankomis atsiremiant į turėklą ir per vidurį perkeliant kojas. Šuolis, kai šokama nuo vieno turėklo ant kito tam, kad ant pastarojo išstovėtum, vadinamas „preciziniu šuoliu“ (angl. „persision jump“).

Kiek treniruotis, priklauso tik nuo žmogaus noro ir turimo laiko. Parkouro judėjimo menas yra malonus laiko praleidimas, todėl konkurencija ir parkouras yra du nederantys dalykai. Treiseris viską daro dėl savęs, o ne tam, kad pasipuikuotų kitų akyse.

Šiuo metu Vilniuje galima suskaičiuoti apie 150 parkouro propaguotojų, tačiau rimtai užsiimančių yra gal tik 50, nes kai kurie jaunuoliai pabando ir greitai meta šį užsiėmimą.

Paprastai treiserių amžius svyruoja nuo 10 iki 25 metų, tačiau, populiarėjant parkourui, savo jėgas nori išbandyti ir 7–8 metų vaikai.

Parkouras nėra tik vaikinų užsiėmimas. Vilniuje yra apie 10 merginų, kurios taip pat treniruojasi ir sėkmingai įveikia kliūtis.

Parkouras – pigus užsiėmimas. Viskas ko reikia yra patogūs drabužiai ir geri sportiniai bateliai.

Dažniausiai treiseriai treniruojasi lauke. Vilniuje jie mėgsta rinktis prie Centrinės universalinės parduotuvės, Baltojo tilto, M. Mažvydo bibliotekos ar įdomesnėse mikrorajonų vietose. Suraskim juos?